Daugumos namų ūkių paviršiaiautomobilių stabdžių suportaiįprastomis vairavimo sąlygomis linkę susidaryti rūdžių. Tai yra įprastas fizinis reiškinys, o ne gaminio kokybės trūkumas ir neturėtų kelti pernelyg didelio susirūpinimo transporto priemonių savininkams. Suporto rūdžių priežastys, paveiktos vietos, korozijos laipsniai ir praktinis poveikis atitinka aiškius modelius, kurie išsamiai aprašyti toliau.
Kalbant apie medžiagų savybes, dauguma originalios įrangos automobilių stabdžių suportų yra gaminami iš ketaus ir plieno. Šie metalai iš prigimties yra jautrūs oksidacijai. Nors baigti suportai yra poliruojami, dažomi aukštoje temperatūroje ir antikoroziniai procesai sudaro apsaugines dangas, tokios dangos nėra nuolatinės. Eksploatacijos metu jie palaipsniui suyra. Kai netaurieji metalai bus veikiami aplinkos sąlygų, greitai įvyks oksidacija ir rūdys. Nedaugelis didelio našumo patobulintų suportų naudoja aliuminio lydinį, pasižymintį puikia antikorozine savybe, tačiau tokie gaminiai retai montuojami masinės gamybos transporto priemonėse.
Aplinkos sąlygos daugiausia prisideda prie rūdžių susidarymo. Ant ratų vidinės pusės be ekranavimo sumontuota automobilio stabdžių apkaba yra nuolat veikiama korozinių medžiagų. Lietus, rytinė rasa ir drėgnas oras prilimpa prie išorinių paviršių. Ant šlapio kelio aptaškytas purvas, ledo tirpikliai ir kelio druska pasižymi stipriu koroziniu poveikiu ir pagreitina dažų gedimą. Vanduo, įstrigęs ratų tarpuose po automobilio plovimo, lėtai džiūsta. Nuolatinė drėgmė puola kampus ir plyšius, kur dažniausiai atsiranda rūdžių.
Fizinis susidėvėjimas eksploatacijos metu pagreitina dangos gedimą ir koroziją. Besisukantys ratai sutraukia smėlį ir dulkes, kurios nuolat atsitrenkia ir trina suporto dažus. Dėl šiluminių ciklų dėl stabdymo karščio dažų sluoksniai sensta, trūkinėja ir nusilupa. Kampai, varžtų padėtys ir kreipiamųjų kaiščių sąsajos, kur dažų padengimas yra palyginti plonas, yra ankstyviausios dangos pažeidimo ir vėlesnių rūdžių dėmės. Be to, transporto priemonės, kurios ilgą laiką sėdi tuščiąja eiga, prastesnės ventiliacijos ir šilumos išsklaidymo drėgnoje aplinkoje ir lengviau rūdija nei dažnai važinėjantys automobiliai.
Labai svarbu atskirti paviršines paviršiaus rūdis nuo giluminės korozijos, nes jų pasekmės labai skiriasi. Labiausiai matomos rūdys, su kuriomis susiduria vartotojai, lieka ant išorinių paviršių, kur nuskilo dažai. Jis neprasiskverbia į vidinius mazgus ir nepalieka stūmoklių, sandarinimo žiedų ir kreipiamųjų kaiščių. Stabdymo galimybės ir važiavimo saugumas išlieka nepakitę, o paprastas valymas gali sumažinti paviršines rūdis. Gilioji korozija atsiranda tik ilgai neveikiančiose transporto priemonėse, prastai prižiūrimuose automobiliuose arba automobiliuose, naudojamuose pakrantės druskingoje aplinkoje. Dėl pažengusios korozijos komponentai gali prilipti ir užstrigti tvirtinimo detalės.
Apibendrinant galima teigti, kad nedidelės automobilio stabdžių apkabos paviršiaus rūdys yra neišvengiamas normalus fizinis reiškinys esant įprastoms eksploatavimo sąlygoms. Tai daugiausia paveikia išvaizdą, o ne realias funkcijas. Reguliarūs techninės priežiūros veiksmai, tokie kaip reguliarus ratų valymas, likutinės drėgmės pašalinimas po plovimo ir ilgalaikio drėgno stovėjimo lauke, gali sulėtinti rūdžių vystymąsi. Keitimas ar specialus remontas paprastai nėra būtinas.
